Kaip aš po truputį atrandu rasizmą

Pamenu senus laikus, kai dar gyvenau mažam mažam miestely, kurį skersai pereit  užtrukdavau panašiai tiek, kiek dabar užtrunku nueit iki parduotuvės. Vienintelis rūpestis būdavo pavalgyti, o visa kita kažkaip niekada pernelyg nerūpėjo. Aišku, šitie žodžiai visiškai neturėtų reikšti, kad ir dabar kažkas rūpi labiau, bet tada buvo viskas kitaip. Manau, dauguma prisimena savo vaikystę su žaislais, mėlynėmis, o po kokios iškrėstos šunybės, tėvų riksmu. Mano atveju – diržu. Ir tada mintyse, nu blin, palauk, užaugsiu aš… Ir ateina ta diena, kai užaugama, o tos mažos vaikystės nuoskaudos kažkaip visai dingsta, pasimiršta. Kažkaip natūraliai.

Bet užaugama nedaug. Tik truputį. Nebereikia atsinešti prie stalo taburetės, kad pasiekčiau močiutės keptus sausainius. Dabar juos galima pavogti ir be jokių pagalbinių įrankių. Valio! O vogti visokius saldžius ar blizgius dalykus aš mėgau: į kubelius suspaustas cukrus dėl savo saldumo ir neįprastos formos, žvejybos blizgės, nors žvejot nemėgau, kažkokios monetos, kurios labai blizgėjo, močiutės žiūronai, kai norėjau būti kareiviu, braškės iš akylai senolės saugomo daržo. Ar pameni tuos laikus? Jei nebūčiau tingus, pažadėčiau kada nors parašyti apie tai atskirą įrašą, bet…

Po kurio laiko vėl ateina metas šiek tiek ūgtelėti. Čia maždaug iki pirmų mokyklos klasių. Gražūs metai. Sakydamas, kad gražūs metai, turiu omeny, kad visokios išdaigos vis dar smarkiai krečiamos. Tačiau čia ir prasideda pirmi negeri dalykai, jei neskaičiuosime nemažoje dalyje šeimų pasireiškiančio smurto, kuris po to labai sėkmingai įauga kraujin pabiručiams. Pamenu kaip kiekvienąkart pravėrus mokyklos duris pasirodydavo ant suolų susėdusių vyresniųjų klasių elitas. Na tie, su treningais, skustomis galvomis ir kažkodėl patinusiais krumpliais. Paprastai tokių žmonių pokalbiui kviesti nereikia. Tada vėl… Nu blin, palauk, užaugsiu aš dar…

Tačiau ir vėl su laiku pasimiršta mažų dienų nuoskaudos. Pasitempiama sprindžiu ar keliais, o šunybės jau ne tokios baisios, bet smagesnės. Už šitas jau kviečiami tėvai. Nieko, kaip sakydavom, ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Tuo pat metu tie maži kumštukai virsdavo dideliais kumščiais, kurie irgi neprašė paskirti susitikimo. Patys ateidavo tiesiai į šypsenas. Ir tai buvo įprasta. Anksčiau košę pro dantis “palauk palauk, užaugsiu”, užauga ir įmantriausiais būdais bando išsikovoti vietą po dangum. Tos dienos jau nebebūna gražios. Mano kuklia nuomone, būtent tais metais jaunuolin yra sukišama daugiausiai šūdo, kuris paprastai nusėda ilgam ilgam.

O pameni, kai negalėjai pritapt prie kai kurių klasės ar grupės draugų? Ne dėl to, kad būtum jiems neįdomus, o dėl to, kad jiems tu esi tiesiog “ne lygis”. Kur visada yra paisoma tik vienos taisyklės: aš – protingas, o tu – durnas. Pameni, kai tave aplinka paskatino išmokti nekęsti tų kitų? Aš pamenu. O jei taip dramatiškai, tai: bet tai buvo tik pradžia man, ir tai pus tik pradžia tiems kitiems po manęs. Ir iš tiesų, einant į priekį niekas nešviesėja.

Pasirodžiau aš gi dideliam mieste. Didžiausiam Lietuvoj. Ar žinai kaip jis vadinasi? Tikėjausi, kad viskas pasikeis, kad visa tai vyksta tik mažam miestely, kurį pereit skersai galima greičiau nei Akropolio Maksimoje rasti naujas kojines. Atėjus tai dienai, kuri buvo lygiai prieš penkis metus, pabandžiau apžiūrėti žmones, kurie su manim bandys toliau mokytis. Patiko, pirma diena išties patiko. Tačiau praėjus pirmai savaitei ar dar kitai, pradėjo aiškėti labai įdomi ir iki tol man nematyta tendencija grūpuotis. Man anksčiau visi skirstėsi pagal tėvelių turtingumą, o čia jau kitaip – pagal tautybę. Lietuviai, lenkai ir rusai. Prie kiekvienos auditorijos durų buvo atskiros trys grupės, kurios viena su kita bendravo tik esant reikalui. Iki to laiko niekada nebuvau sutikęs jokių rusų ar lenkų, tad prieš juos nebuvau nusiteikęs ir man buvo labai keista, kad anie šalinasi lietuvių draugijos.

Po pusantrų metų bandymo palikau viską likimo valiai ir išėjau kur akys mato. Tačiau tas tautinis susiskirstymas liko ilgam ir niekada po to daugiau nedegiau noru pažindintis su rusais ar lenkais. Iki tol, kol neatsiradau Britanijoje. Krūvos prastų prisiminimų dingo po to, kai pasirodė, kad tikrieji lenkai ir rusai yra visiškai kitokie nei tie vilnietiški. Šitie nesiskirsto taip, jei tik sugeba susikalbėti su kita kalba kalbančiais žmogeliukais. Pasigirsiu, geriausia mano draugė čia – rusė. Nereali tokia. Uch!

Kaip matot, viskas, kas prasideda, pasibaigia. Viskas keičiasi, niekas nestovi vietoje. Ir visais laikais yra kažkas negero, kažkas kas tuo metu teršia viską aplinkui. Ir dabar yra, ir tai vėl su laiku praeis. O kas esat dirbę Britanijoje su arabais, tikriausiai suprasit, kodėl aš po truputį atrandu rasizmą. Ir šį kartą pažadu greitu metu parašyti apie tai, kodėl pamatęs arabą, griebčiau į rankas lopetą.