Jau kelis mėnesius kuo puikiausiai naudoju Windows Vista operacinę sistemą, tačiau vis tiek iki šiol manau, kad Windows XP buvo pati smagiausia. Ir žinau, kad daugelis tikrai jos nekeitė į Vistą, dėl pastarosios griozdiškumo. Aš irgi nebūčiau to daręs, jei ne iškart darbui paruošta Vista mano naujame laptope. O va Microsoft yra viena iš tų kompanijų, kurios mėgsta programuodamos pridaryti vartotojams daug nepatogumų. Tačiau čia iškart skubu sau prieštarauti – tie nepatogumai yra daugiau susiję su pačių vartotojų neapdairumu ar žioplumu. Nesu techninio skyriaus konsultantas, tad negaliu pasakyti ar daug žmonių skambina jiems su tokiom pat problemom, kurias man vakar dėstė viena bendradarbė.
Grįžęs po darbo namo gavau žinutę su tekstu “paskambink”. Paskambinau, o balselis ir pasakoja man, kad prieš išvažiuodama į darbą ji ant savo Windows uždėjo slaptažodį, o dabar jį bando suvesti, bet tas, mat, jau nebetinka. O, vargeli, galvoju. Bet nieko, eilinį kartą į pagalbą atėjo Google, tad pažadėjau padėti.
Taip jau nutiko, kad pas ją laptopas buvo šiek tiek senesnis ir jame kabojo jo gimtoji Windows XP operacinė sistema. Ir čia, vėl prieštaraudamas anksčiau paminėtam teiginiui, galiu pasakyti, kad Microsoft programuotojai mėgsta pridaryti labai daug patogumų. Ir vienu iš jų pasinaudojęs atrakinau užrakintą sistemą. O tai padaroma labai lengvai.
Pirmiausia mums reikia rasti kaip pakrauti sistemą saugiuoju rėžimu – “Safe Mode“. Dažniausiai tai būna F8 arba F11 mygtukas, kurį reikia paspausti vos tik pradėjus krautis kompiuteriui. Pas ją buvo laptopas, tai tas mygtukas buvo ESC. Bet kuriuo atveju, viską rašo besikraunant kompiuteriui pačioje apačioje. Taigi, dar kartą, spaudžiam kažkurį mygtuką ir randam pasirinkimų langą, kuriame siūlo pasirinkti rėžimą, kuriuo norime užkrauti Windows sistemą. Renkamės patį viršutinį – “Safe Mode“. Pro mūsų akis prabėga labai daug visai neįdomių eilučių, po to paklausia, kurį vartotoją pasirinkti, pasirenkame Administrator, nes ant mūsų pagrindinio vartotojo vardo yra uždėtas slaptažodis ir mūsų vis tiek neįleis. Tada, galų gale, užkraunama labai baisiai atrodanti operacinė, kuri atrodo panašiai į 95ąją versiją. O dar tie užrašai kampe. Fui… Nenaudosim mes šito daugiau.
O visi kiti žingsniai labai elementarūs. Spaudžiame Start ir pasirenkame Control Panel. Jame tarp visokių paveiksliukų ir užrašiukų surandame User Accounts ir pelyte spragtelime bent porą kartų. Jei viskas per šią sudėtingą operaciją padaryta puikiai, atsiranda langas su vartotojais, kurie yra registruoti tame kompiuteryje. Pasirenkame vartotoją, tarkim, Arvydas ir paprasčiausiai spaudžiame Remove password. Paprasčiau ir aiškiau nebūna!
Belieka perkrauti kompiuterį ir naudoti kaip įprasta, nes po viso šito slaptažodis nebėra prašomas. Šitas būdas suveikė su Windows XP operacine sistema, kuri turėjo įdiegtą Service Pack 2. Kitiems atvejams galima naudoti Hiren’s Boot CD ar kitas programas, kurių šiam reikalui Google randa nemažai.
O šiaip, nerakint nieko, ko neverta slėpti po spyna.
Nemėgstu galvoti, ką rašau, bet rodos, teks…
Nepamenu ar esu minėjęs, kad pastaruoju metu pradėjau nemažai skaityti. Prisiminiau, kad grožinė literatūra yra kur kas smagesnė, nei tiesiog spoksoti į ką nors, kai važiuoju metro. Tai va, visai neseniai Vilma paskolino “Šindlerio sąrašą”. Neturėjau tuo metu nieko skaityt, tad paėmiau, nors nedegiau noru. Atrodė, bus labai nuobodi knyga. Bet nebuvo. Kuo ilgiau ją skaičiau, tuo labiau norėjau, kad knyga niekada nesibaigtų, o aš visada turėčiau ką skaityti. Nepasisekė – knyga visgi baigėsi.
Tada pabuvau piratu ir atsisiunčiau filmą. Po poros dienų pagaliau radau laiko jį pažiūrėti ir… Tiesą pasakius, labai labai nusivyliau. Nesiplėsiu per daug, nes apie tokius didelius šūdo gabalus geriau išvis tylėti. Aš labai labai trumpai.
Kas skaitė knygą, tikriausiai su manim sutiks, kad knygoje ir filme ponas Šindleris yra visiškai skirtingai pavaizduotas. Knyginis mielesnis.
Nesikabinėsiu prie to, kad realiai aplinka, kurioje vyksta filmo veiksmas, neatitinka aplinkos, kurioje veiksmas vyksta knygoje. Tikriausiai čia kaltas koks mažas filmo biudžetas ar dar kažkas.
Knyga, stora, tad nenuostabu, kad nė trečdalio knygos nesudėjo į siužetą, bet režisieriaus parinktos scenos, mano kuklia nuomone, neatitinka dvasios. Visiškai nesijaučia vientisumo tarp scenų. Bent jau man.
Dauguma dialogų irgi neatitinka knygos, o kai kurių nesu išvis skaitęs. Tebūnie čia mano kaltė, tebūnie aš praleidau pusę knygos.
Bet kam taip sušikti tokią knygą?
Kurie neskaitė knygos, sakė, kad jiems filmas patiko. Man jis baisus. Labai baisus. Bet čia irgi tikriausiai mano kaltė. Nes dabar išeina taip, kad norint mėgautis gerais filmais, geriau neskaityti knygų, pagal kurias jie pastatyti. O labai gaila.
Tačiau knygą rekomenduoju labai smarkiai.
Nesu toks patyręs Android vartotojas kaip Karolis, bet šią operacinę myliu jau dabar. Kuo toliau, tuo labiau džiaugiuosi, kad savo buvusią Symbian iškeičiau į kažką, nepabijosiu pasakyt, fantastiško. Nors Android dar visai jaunutė, bet užtat kokia miela.
Neseniai Karolis parašė dalį savo telefone naudojamų programų. Gaila, kad tik dalį. Visada naudinga pasiskaityti apie tai, ką naudoja labiau prityrę vartotojai. Ir tai, kas be ko, liečia ne tik Android platformą. Aš irgi parašysiu programas, kurias naudoju savo mobiliąjame telefone HTC Magic, apie kurį jau papasakojau anksčiau. Tik aš parašysiu visas, nes mano visas sąrašas bus trumpesnis nei Karolio mažesnioji dalis. Paminėsiu tik tas, kurias siunčiausi pats, o tų, kurios jau buvo pačiam telefone, neliesiu.
Programos
Phonebook – tiesiog nauja Android telefono numerių knyga. Labai daug kartų dailesnė, prie vardo rodo nuotrauką. Į pačią programą įtraukta telefonų knyga, telefono numerio rinkimo mygtukai (dialer), aktyvumo statistika. Žodžiu, daug visokio gėrio vienoje programoje.
Barcode Scanner – pavadinimas pasako, kas tai per programa. Išbandžiau tik kartą smalsumo vedamas, tačiau neištryniau. Gal kada pravers.
Quote of the Day – kasdien rodo vis skirtingą kokio nors įžymaus žmogaus mintį. Tikriausiai dar nebuvo dienos, kad nebūčiau perskaitęs.
Meridian – bent jau man šiek tiek patogesnis už standartinį Android vaizdo grotuvą.
London Tube Status – blogiausia, kai baigi darbą 23 valandą, o kas nors nušoka po traukiniu. Tada uždaroma visa arba didžioji dalis tos linijos. Nežinant to iš anksto ir keliaujant su ausinuku, būna didelių bėdų, nes tenka namo keliauti autobusu. Geriau iš anksto žinoti kas ten dedasi po žeme.
OI File Manager – Android neturi jokios failų tvarkyklės, tad visokiems negeriems tikslams reikalinga papildoma programa. Šita man patiko labiausiai.
SMS Popup – labai smagi programa, kuri parodo pranešimą apie gautą žinutę tiesiai ant ekrano. Rodo nuo ko, o jei žinutė trumpa, rodo ir jos tekstą. Smagiau nei standartinė Android žinutė viršutinėj juostoj.
TasKiller – keista, kad Android labai retai kuri programa turi visiško uždarymo funkciją. Jos neužsidaro, o atsiduria savotiškame miego rėžime. Su TasKiller galima labai labai paprastai jas visas uždaryti.
Text Easy – vėl akmuo į Andoid daržą. Plika operacinė negali siųsti masinių žinučių keliems kontaktams. Ši programa mano telefone atsirado, kai visiems reikėjo pranešti mano naują telefono numerį.
Twidroid – asmeniškai man smagiausias Twitter tarnybos klientas Android platformai.
Žaidimai
Coloroid – kvailai atrodantis, tačiau labai užvedantis žaidimas, kuriame reikia šešių skirtingų spalvų kvadratukų pilną ekraną paversti vienspalviu, pasirenkant šalia aktyvaus “mūsų” kvadratėlio esančią spalvą.
Open Sudoku – kas yra Sudoku, tikriausiai žino visi. Daug skirtingų variantų skirtingo sunkumo lygiuose. Kasdien traukiny bandau įveikt.
PapiJump – akselometro pagalba valdomą burbuliuką-šypsenėlę reikia užšokdinti kuo aukščiau.
Trap! – geriausias nemokamas žaidimas. Tikslas yra linijom užtverti 75 procentus viso lauko, kuriame laksto kamuoliukai. Kol linija piešiasi iki kraštų, jos negali liesti joks kamuoliukas. Pabandyk.
Jewellust lite – šito žaidimo nemokamos versijos laikas jau pasibaigė. Tačiau būtinai nusipirksiu pilną versiją. Jėga! O gal kas žinot šio žaidimo alternatyvų?
Čia va paskaičiau internete, kad vienas norvegas susilažino su savo draugu, kad per du metus surinks milijono žirafų kolekciją. Ir jis ten labai labai prašo visų pagalbos. Taigi, prisijungsiu ir aš. Ryt bus laisvadienis, tai nupiešiu jam žirafą. Pagelbėkim mes visi, a? Žirafas galima piešti, lipdyti, konstruoti ir pan. Žodžiu, tinka bet kas, ką mes galime padaryti rankomis. Kompiuterinė moderni grafika ten nelabai tinka, tad prisiminkim pieštukus, plastilina ir panašius smagumynus. Nors Paint lyg ir galima būtų naudot, o aš nupiešiu rankomis rytoj.
Nupieštas žirafas galima nuskanuoti ir įkelti tiesiai lažybininko svetainėje OneMillionGiraffes.com, o kas neturi galimybių, bet turi porą litų, galite nusiųsti paprastu paštu piešinį. Adresas pateiktas irgi. Ten pat galit apžiūrėti ir jau beveik 100 tūkstančių žirafų galeriją… Piešinių iš Lietuvos tikrai labai daug. Šio įrašo iliustracija irgi iš ten. Lietuvaitės Vaidos ir Mažeikių.
Padėkim jam. Gal alaus laimės.
Vakar traukiniu važiavau namo ir akys užkliuvo už vieno vyriškio skaitomo laikraščio. Paprastai akys kliūva už pirmojo puslapio antraščių, kurios skelbia, kad mirė Maiklas Džeksonas, kad keli Didžiosios Britanijos kariai buvo nukauti kažkur Irake ir panašiai. Žodžiu, akys krypsta ten (o ir žurnalistai kažkodėl mus bando sudominti tik mirtimis), kur rašoma apie žuvusius ar šiaip poilsio atgulusius žmones. Šį kartą mano dėmesį patraukė trumpo straipsnelio antraštė, kuri skelbia, kad daugiau nei ketvirtadalis Britanijos penkiamečių nemoka užrašyti savo vardo. Rodos, nieko čia keisto – tokių metų vaikai neina dar mokyklon, o kas yra buvęs Londone, tikriausiai pastebėjo, kad čia madinga tuose vaikiškuose vežimėliuose vežioti vaikučius, kurie jau sulaukė 3 ar 4 metų. Negalim gi sakyti, kad čia kažkas blogo.
Tačiau čia visai kitur yra blogybė – internetiniai lietuviai – dar prastesnius rezultatus rodo. Gerai, jei tavo vardas Jonas arba Aldona. Tokius vardus turintiems išties pasisekė, nes jie rašosi paprastai ir visur juos užrašyti lengva. VU Žurnalistikos fakulteto dėstytojas Antanas Smetona kažkada pasakė, kad “jei savo telefoniukuose rašote be nosinių, galima padaryti dvi išvadas: esate per skurdūs, kad nusipirktumėte gerą telefoną arba neturite vidinės kultūros”. Taip, ne visi turi gerus telefonus, o net kai kurie iš tų gerųjų vis dar nemoka rašyti lietuviškai, bet…
Kompiuteriai jau daug daug metų sugeba tai daryti. Žinau, kad daugumai jau nusibodo, kai tautiečiai stumia ant one.lt mažyčių mergyčių mados rašyti “ljabookjaz” ir panašiai, tad šitos temos nebeliesiu, visi jau prisiskaitė pakankamai. Šį kartą ne apie mažamečius, o apie pakankamai suaugusias asmenybes. Neseniai pradėjau kraustytis į “Facebook“, o tai sudarė tam tikrų problemų. Kaip tikriausiai jau pastebėjot, kad norint surasti draugą, reikia įvesti jo vardą ar el. pašto adresą. Tenka pripažinti, kad daugelio draugų pagrindinio el. pašto adreso taip ir neturiu, nes dažniausiai bendrauju per Skype ar pan. Nevykęs pasiteisinimas, tiesa? Pasitaisysiu. Taigi, jei nežinom el. pašto, tenka įvesti vardą. Pabandyk įvesti vardą Andrius arba Sandra. Manai, kad rasi savo draugą tarp tų kelių tūkstančių? Bet čia yra kita išeitis – mes galime įvesti vardą ir pavardę. Paminėjau, kad tai yra išeitis ir tuo pačiu šiek tiek pamelavau.
O kas, jei jūsų draugo pavardė, pavyzdžiui, Žčėpančevičius? Šitoj nesąmonėj, kurią užrašiau kaip pavardę, yra penkios lietuviškos raidės. Kadangi jo vardas Jonas, o pagal vardą mes jo nerastume, ieškom pagal pavardę. Ir čia susiduriame iškart su problema – kaip vesti tą pavardę? Žčėpančevičius ar Zcepancevicius? Ir nieko tokio, jei būtų tik šita išsilavinimo spraga, kuri ne tik neleidžia rašyt žinučių ar kitokio teksto lietuviškai, bet čia net savo ir pavardę ir vardą trukdo teisingai parašyti. Vėlgi užbėgsiu už minčių ir pasakysiu, kad niekada nesmerkiau tų, kurie bando rašyti lietuviškai, tačiau daro gramatines klaidas. Jie bando ir tai yra sveikintina, tačiau niekada nesuprasiu žmonių, kurie baigia vidurines, studijuoja universitetuose, bet vis tiek parašo, kad “vadink mane Grazvydu Zcepanceviciumi”. Tiek to, tarkim, kad apie draugus kalbėti neigiamai ar juos kritikuoti už akių negalima, ir mes esam kantrūs, tad pabandom ieškoti mūsų brangaus seno vaikystės draugo iš Rūgpienių kaimo abiem variantais. Ir nerandam. Čia belieka spėlioti ar mūsų tas kompiuteristas draugas, kuris visur turi užsiregistravęs po anketą, o one.lt – tris, aplenkė “Facebook” ir čia jis neegzistuoja, ar sugalvojo, kad pavardę, kaip neretai pasitaiko, galima parašyti Žcepančevicius – pusiau tvarkingai. Gal dėl to, kad kiečiau būtų. O gal dėl to, kad jam patinka atrodyti neraštingu.
Mano “Facebook” profilyje yra 17 draugų. Tarp jų yra penki žmonės, kurių nei vardas, nei pavardė neturi lietuviškų raidžių. Lieka 12, kuriems derėtų naudoti nosines ir visokias varneles. Jas naudoja ir taisyklingai rašo vardą ir pavardę keturi žmonės mano draugų rate. Trečdalis.
Aš neteisiu žmonių, kurie nori nebūti lietuviais. Negyvenu Lietuvoje ir tikriausiai jau daugiau niekada ten negyvensiu, bet niekada neišsižadėsiu to, kad esu lietuvis, o mano gimtoji kalba yra lietuvių. Visada dariau klaidas (komentarai po kai kuriais įrašais tai puikiai parodo), bet niekada nepasakiau fuck this ir nenustojau rašyti lietuviškai.
O dabar paprasčiausiai noriu paprašyti savo draugų: po velnių, gal bent savo pavardę ir vardą galit lietuviškai užsirašyti? Tik dėl to, kad noriu jus rasti. Trumpam. Po to vėl galėsit pasikeist į tą neraštingą variantą.
Šitas įrašas – ne kritika. Čia – prašymas lietuviams.
Manau, kad dabar yra būtent tas metas, kai daugumai abiturientų sukasi būtent šitos mintys… Nepasiduokit.
Pamenu, kai nusipirkau savo pirmąjį savo Symbian telefoną Nokią N96, buvau kurį laiką patenkintas tuo, ką turiu, tačiau atėjo laikas, kai dėl tam tikrų priežasčių, kurias kada nors išdėstysiu atskiru įrašu, atsisakiau šito telefono. Prieš keisdamas, neturėjau itin didelio dominančių modelių pasirinkimo – Nokia N97, Samsung Tocco Ultra Edition ir HTC Magic. Kaip jau supratot, pasirinkau pastarąjį, nors anksčiau pasakojau, kad nelimpa man telefonai liečiamu ekranu. Šį kartą lipo ir pabandysiu papasakoti, kodėl. Tik skubu pažymėti, kad maža apžvalga bus labai subjektyvi ir į visus privalumus bei trūkumus pasakosiu iš savo kampo.
Kažkada esu maigęs pirmąjį Android telefoną – T-Mobile G1. Tai manasis HTC pirmąjį nurungia tiek gražumo, tiek lengvumo, tiek plonumo parametrais. Tarkim, su baterija jis sveria vos 116g. Man tai daugiau nei lengvas telefonas. Greičiausiai tai yra dėl to, kad Magic neturi fizinės klaviatūros. Ant korpuso tėra viso labo aštuoni mygtukai – ratukas, namų, meniu, paieškos, grįžimo, pokalbio pradėjimo ir baigimo mygtukai bei ant kairiojo šono įmontuotos garso reguliavimo rodyklytės.
Taigi, šiuo atveju, pirminiu telefono valdymo įrankiu kūrėjai pasirinko gana didelį 3,2 colio ekraną, kuris gal tik truputį nusileidžia iPhone jautrumui. Čia ne Nokia gaminys, tad naudoti jėgos maigant ekraną nereikia. Be to, viskas padaryta taip smagiai, kad telefoną galima naudoti viena ranka kuo puikiausiai. Kadangi telefono ekranas itin puikus, nedažnai suklystu ir paspaudžiu kitą raidę virtualioje klaviatūroje, kuri atsirado su Android OS 1.5 ir veikia tiek vertikalioje, tiek horizontalioje ekrano padėtyje. Ir tas angliškų žodžių spėliojimas visai smagus dalykas – beveik kaip T9. Gal kada sulauksim ir lietuviško žodyno.
Nors 3,2 megapikselių kamera ir nėra kažkuo ypatinga, patiko tai, kad nufilmuotą video iškarto galima įkelti į YouTube, o nufotografuotas nuotraukas – į Picasa albumus. Tik labai pasigedau kokios nors blykstės, nes N96, mano manymu, turėjo tikrai neblogą. Ir Nokia nesuliedavo nuotraukų, buvo atsparesnė rankų drebėjimui, o Magic jas mėgsta sudirbti.
Pagal pačio gamintojo duomenis, baterija turėtų laikyti iki 450 minučių pokalbio ir 420 valandų budėjimo rėžime. Aš, kaip ir kitų telefonų atvejais, kraunu savo telefoną kasnakt. Nors interneto nenaudoju beveik visai – prisijungiu prie programų parduotuvės Market, jei kažko reikia, nes paprastai jau esančių programų neužtenka. Jau buvusios programos dažniausiai turėjo tik pačias elementariausias funkcijas, nors, pavyzdžiui, muzikinis grotuvas buvo daug smagesnis nei N96, nors ir mažiau funkcijų turėjo.
Labai naudinga ir GPS funkcija, kuri veikia su Google Maps. Telefonas turi nemažai šios Google paslaugos funkcijų: latitude, traffic view, street view… Puikiai susisiekia su satelitais net ten, kur N96 išvis jų nepagaudavo. Netgi kompasas yra. Tik nesu tikras ar veikia patikimai, neišbandžiau padoriai.
Ir mes jau puikiai žinom tokį smagų interneto projektą bei dar vieną Google tarnybą – YouTube. Tai va, HTC Magic turi netgi atskirą programą visam tam gėriui žiūrėti. Veikia kuo puikiausiai. Net nenaudojant WiFi ir prisijungus prie 3G tinklo video užkraunami labai greitai, jokių strigimų ar trukdžių nepastebėjau, tad smagiau prastumti kai kurias nuobodesnes minutes galima.
Aišku, kaip ir visi kiti telefonai, šis irgi turi trūkumų. Pirmiausiai labai labai nusivyliau, kad nėra galimybės dalintis failais su kitais telefonais naudojant Bluetooth. Kiti mobilieji mano HTC su įjungtu BT tiesiog nerasdavo, o ir pas mane nėra jokios funkcijos siųsti failams per tuo būdų. Ir visos failų tvarkyklės, kurias bandžiau, neturi. Toliau, labai komplikuotas telefono pajungimas prie kompiuterio, naudojant USB kabelį. Nieko, pavyko. Po to papasakosiu, kaip. Bet čia labiau priekaištai Android, o ne pačiam telefonui. Kada prie progos papasakosiu ir apie tai, kodėl man patinka, ir kodėl nepatinka šita OS.
Tiesa, pamiršau paminėti, kad telefonas turi komplektacijoje 2GB microSD atminties kortelę, kurios užtenka viskam susidėti. Net ne itin reikliam muzikos mėgėjui turėtų to užtekti. Nesigailiu, kad pasirinkau būtent šį telefoną.
Užteks. Nusilenkiu publikai ir išeinu nuo scenos. Tai buvo neobjektyvi ir neišsami nuomonė apie dar vieną žaislą.
Vakar dirbau naktinėje pamainoje, tad grįžau pakankamai vėlai – gerokai po vidurnakčio. Prisiminiau, kad viena kolegė darbe paprašė manęs nupirkti ir jai tokią pat USB atmintinę, nes ją sužavėjo 16GB talpa. Ir ne tik ją. Patogu.
Taigi, esu užmaršus žmogus, tad nebeatidėliojau to ir nuėjau į mano mėgstamiausią internetinę parduotuvę Play.com, užsakiau tą atmintinę ir ramiai pradėjau žiūrėti filmą. Kadangi mano elektroninio pašto klientas automatiškai atsisiunčia laiškus kas dešimt minučių, po kokios valandos ar šiek tiek daugiau gavau laišką, kad mano debetinės kortelės mokėjimas priimtas ir mano užsakymas buvo perduotas skyriui, kuris atsakingas už pakavimą.
Pabaigiau žiūrėti filmą, tikriausiai užsukau į tualetą ir nuėjau miegoti, mat kitą dieną buvo rytinė pamaina, tai dar ilgiau naktinėti jau nebegalėjau. Ryte teko keltis šeštą valandą ir tradiciškai, kol užvirs vanduo kavai, paskaityti el. paštą, jei kas nors būna ką nors atsiuntęs per naktį. Radau vienintelį laišką iš Play.com, kuris pasakojo, kad kolegei atmintinė jau supakuota ir išsiųsta. Laiškas buvo išsiųstas kelios minutės po penktos. Tai leidžia daryti prielaidą, kad ten klientų užsakymus aptarnauja ir naktimis. Malonu…
Laiške rašoma, kad mums teks palaukt nuo 3 iki 5 dienų. Nerašo, kad tai turi būti darbo dienos. Ir tai keista, nors irgi lyg ir tiesa, nes anksčiau savo marškinėlius gavau šeštadienį. Vadinasi, kolegė atmintinės gali tikėtis jau antradienį.
Manau, kad nelabai daug liko žmonių, kurie dar nepirko internetu, bet jei kas nors to nedarė, papasakosiu šiek tiek. Pirmiausia, čia ne Ebay turgus, tad netiks Paypal, o gyvenančius Lietuvoje irgi turiu nuvilt, girdėjau, kad jie atmeta Virtuon korteles, tad mums reikės galiojančios ir pinigų turinčios debetinės kortelės, jei esam UK ar Airijos gyventojai, arba tikros kreditinės kortelės, jei gyvenam kažkur Lietuvoje. Tinka Visa ar MasterCard, o jei ne Tėvynėj sėdim, tinka ir Maestro debetinė kortelė.
Registruojantis reikės suvesti labai labai labai tikslius kortelės duomenis, kitaip būsit pasiųsti tolyn. Turi sutapti ir kortelės registracijos adresas su tuo, kurį pateikiate registruojantis. Plius dar visokių smulkmenų, kurių teko ieškoti netgi banko sutartyje. Nieko, viskas pavyko puikiai man, tad tikiu, kad ir tiems, kurie moka angliškai tiek pat, kiek aš, viskas pavyks ne ką prasčiau. Ir, man atrodo, visi jau pripratę užbaiginėjant visokias registracijas, gauti penkiolika el. laiškų su aktyvacijos nuorodomis bei sveikinimais ir pasakojimais, kaip jie tave vertina ir koks esi jiems svarbus klientas.
Tada belieka prisijungti ir susiradus prekę, paspausti, kad jos nori ir perki. Tada tavęs labai mandagiai paklaus, ar nori susimokėti jau dabar, ar dar nori pas juos išleisti savo pinigų. Nesu turčius, tad nudelbiu akis žemyn ir spaudžiu, kad nebėr pinigų, atseit, sukrapštysiu tik ant atmintinės.
Po šio žingsnio seka paprasta trijų žingsnių procedūra. Pirmoje parodoma prekė, jos pavadinimas, kaina. Jei viskas sutampa, tinka ir mes dėl visko esame patenkinti, spaudžiam mygtuką “tolyn” ir antrame žingsnelyje randam mūsų kortelės duomenis. Jei ir vėl kažkokiu būdu viskas gerai, vėl spaudžiam “tolyn” ir kitam žingsny tiesiog peržvelgiam viską, tada patvirtinam. Ir viskas, laukiam.
Palaukti teks kelias dienas. Jei būsi tuo metu namie, gausi į rankas, jei nebūsi, bandys įkišt į laiškams skirtą skylę, jei netilps, paliks raštelį ir su juo teks nueit į artimiausią Royal Mail siuntinių atsiėmimo skyrių. Va taip.
Man patinka tai, kad apie viską jie informuoja el. paštu, niekada niekas nevėlavo man dar. Nors kol kas pirkau tik 9 prekes, tad vėliau visko gali būti. Taip pat smagu, kad jie nepatingi ir atsako į el. paštu užduotus klausimus.O dar nemokamas pristatymas… Aišku, žinau, kad tai įskaičiuota į prekės kainą, bet vis tiek smagus tas užrašas “Free Delivery”!
Lygiai tas pats ir su Amazon, tik šitie lengviau įsileidžia pirkėjus iš Lietuvos, o su Play.com sunkiai sekasi tautiečiams. Ir vis tiek man Play.com yra mėgstamiausia parduotuvė internete. Neseniai va per kažkokią akciją užsisakiau tris marškinėlius. Jėga!
Čia tik šiaip toks labai subjektyvus ir neinformatyvus pasidžiaugimas mano favoritų operatyvumu. O pinigus geriau taupyti.
Loading ...